Dienpinigiai yra komandiruoto darbuotojo kompensuojamųjų išlaidų rūšis, kuri praktikoje gali tapti iššūkiu tiek darbuotojams, tiek ir darbdaviams. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –DK) 107 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Dienpinigių dydžiai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“, kuriuo yra patvirtintas Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas ir taip pat Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

Dienpinigiai kompensuoja papildomas išlaidas, kurias darbuotojas patiria būdamas komandiruotėje. Tačiau praktikoje pagrindiniai iššūkiai yra susiję su Apraše numatyta galimybe mažinti darbuotojui mokamus dienpinigių dydžius.

Pagal Aprašo reikalavimus, dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių, tačiau tik tuo atveju, jeigu tokie mažesni dydžiai yra aiškiai nustatyti kolektyvinėje sutartyje arba vietiniame norminiame teisės akte ir diferencijuojami pagal objektyvius kriterijus. Tokiu būdu siekiama užtikrinti teisinį aiškumą ir darbuotojų lygiateisiškumą bei užkirsti kelią piktnaudžiavimui.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2941-1097/2024 pateikė svarbius išaiškinimus dienpinigių mažinimo srityje. Teismas pabrėžė, kad dienpinigių tikslas yra kompensuoti darbuotojo papildomas išlaidas, todėl dienpinigių mažinimo sąlygos gali būti taikomos tik tuo atveju, jei jos objektyviai susijusios su realiomis išlaidų aplinkybėmis. Kriterijai privalo būti aiškūs, nediskriminaciniai, taikomi visiems darbuotojams vienodai ir konkretūs – jau prieš komandiruotę turi būti žinoma, kokio dydžio dienpinigiai bus mokami ir kodėl. Nekonkretūs ar su darbuotojo asmeninėmis savybėmis susiję kriterijai neatitinka teisės aktų reikalavimų, o jų taikymas lemia darbdavio pareigą mokėti maksimalius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus dienpinigius. Teismas konstatavo, kad darbdavio tvarkoje buvę apibendrinti kriterijai (pvz., vilkiko gamybos metai, oro sąlygos ar automobilio gedimai ir pan.) buvo pernelyg nekonkretūs, todėl neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taigi ši nutartis patvirtina, kad darbdavio diskrecija mažinti dienpinigius yra ribojama sąžiningumo, aiškumo ir dienpinigių kompensacinės paskirties principų, todėl darbdaviai turi laikytis Aprašo reikalavimų mažindami darbuotojams mokamus dienpinigius. 

Valstybinė darbo inspekcija taip pat pabrėžia, kad:

• dienpinigių dydžiai negali būti mažinami pagal subjektyvius kriterijus, tokius kaip darbuotojo pareigos, stažas ar individualūs rezultatai;
• darbdavys privalo nustatyti konkretų dienpinigių dydį, o ne palikti savo nuožiūrai spręsti, kokią sumą mokėti konkrečiu atveju;
• darbuotojai privalo būti raštu supažindinti su konkrečiais dienpinigių mažinimo kriterijais ir nustatytomis sumomis dar prieš komandiruotę;
• mažesni dienpinigiai negali būti nustatyti tiesiogiai darbo sutartyje – tokia galimybė egzistuoja tik kolektyvinėje sutartyje arba vietiniuose norminiuose teisės aktuose.

Akivaizdu, kad neaiškiai suformuluotos arba nepagrįstos darbdavio vidaus taisyklės neapsaugo nuo teisinių pasekmių. Darbdaviui nepagrįstai sumažinus darbuotojui mokamus dienpinigius, darbuotojas turi teisę reikalauti visos priklausančios, t. y. nesumažintos, dienpinigių sumos. 

Todėl darbdaviai, siekdami išvengti ginčų su darbuotojais, turėtų užtikrinti aiškias, objektyvias ir iš anksto žinomas dienpinigių mažinimo taisykles vadovaujantis tiek Aprašo nuostatomis, tiek ir formuojama teismų praktika aiškinant Aprašo nuostatas.